Šokio istorija

Homeras iš visų malonumų pirmenybę teikė miegui, meilei ir šokiui, bet tik šokį laikė ypatingu malonumu. „Iliados“ aštuonioliktoje knygoje randame jo apdainuotą šokį-ratelį. Šešiasdešimtmetis Sokratas mokėsi šokio pas įžymiąją šokėją Aspaziją ir gyrė šokį dėl jo grakštumo ir kaip priemonę mesti svorį. Eschilas ir Aristofanas šoko savo pjesių pastatymuose.

Šokis – viena seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir kiti istoriniai pėdsakai liudija, kad buvo šokama net dešimt tūkstančių metų prieš Kristų. Pirmykštėje bendruomenėje jaunuoliai demonstruodavo savo šaunumą laukiniais šokiais, kur greitis ir stiprumas rodydavo vyriškumą. Senimas atlikdavo lėtesnius šokius, kur stilius ir meistriškumas buvo brandumo ženklas. Pirmykštis žmogus išreikšdavo savo emocijas judesiais, kai dar beveik nebuvo kalbos. Primityvūs piešiniai uolose vaizduoja šokančius žmones, o jų šokiai beveik visada yra tam tikros rūšies vaidinimas – jų slapčiausių minčių bei troškimų išreiškimas.

Ankstyvuoju viduramžių laikotarpiu šokį, gyvuojantį tradicinių liaudies arba tautinių šokių forma, visuomet galėjai pastebėti kiekvienoje šalyje, ypač Italijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje.

Dabar šokis suburia bendruomenę fiziškai ir emociškai. Jaunimas šoka diskotekose, vyresnio amžiaus žmonės – šokių salėse ir naktiniuose klubuose. Abi kartos pasitelkia šokį ypatingam bendrumui arba išskirtinumui parodyti. Šokis – tai būdas atmesti televizijos amžiaus pasilinksminimų pasyvumą, būdas išvengti namų, tai nesiliaujanti vertybė, kuri rodo kartų bendrumą ir tapatumą. Vien dėl šios priežasties šokis liks populiarus.

Ritmiškas kūno judesių, ritminių žingsnių ir gestų, kuriuos mes vadiname šokiu, naudojimas, atrodo, yra senesnis negu kalba. Troškimas šokti yra vienas iš primityviųjų žmonijos instinktų. Yra sakoma, kad šokis atsirado anksčiau visko, ir kad ritmas – tai gyvenimas… O ritmas yra šokio pagrindas. Poreikis koordinuoti kūno judesius yra įgimtas. Šokis pirmiausia yra fizinės saviraiškos priemonė. Tai veiklos kalba, kurioje įvairūs ketinimai bei žmogaus kūno ir proto pastangos išsidėsto nuoseklia tvarka. Šokis, kurio  tradicija gyva visame pasaulyje, – tai malonumas. Jis pergyveno mūsų tūkstantmečio socialinio klimato pakitimus, nes visuomet buvo pasirengęs pakeisti savo formą, išlaikyti ar susigrąžinti senąją, kartu ieškodamas naujovių. Šokis – tai žmonės, siekiantys išreikšti save ir savo amžiaus dvasią.

Poriniai (pramoginiai) šokiai

Atsiradus šokiui, žmonės šokdavo po vieną, neliesdami vieni kitų, retkarčiais ratu. Moterys šokdavo tik su moterimis, vyrai – su vyrais. Šokiai poromis (kai šoka vyras ir moteris) atsirado tik apie XV amžių, susipynus vyrų ir moterų rateliams, kai tobuliausia „nauja“ forma tapo linija. Taigi porinis šokis gimė iš linijinio šokio, o jo turinys iš – pantomiminio asistavimo šokio. Šokio figūrų evoliucija tiesiogiai siejama su linija, tai rodo viduramžių ir graikų šokiai, iš kurių atsirado daug pagrindinių šokių figūrų.

1879 metais JAV, 1892 metais Anglijoje šokių mokytojai įsteigia profesionalias sąjungas. Tai, kas jų nuomone buvo teisinga, tampa tarptautiniu standartu. XX amžiaus pradžioje, kai standartizuotas šokis galėjo būti vertinamas, atsiranda pramoginių šokių konkursai. Konkursiniai pramoginiai šokiai tapo tarptautiniu sportu (Jav, Anglija, Kanada, Vakarų Vokietija, Australija, Japonija). Visame pasaulyje vieningų standartų, taisyklių ir teisėjavimo metodų poreikis sujungė nacionalines šokių organizacijas į Tarptautinę pramoginių šokių tarybą, kuri  1960 metais surengė pirmąjį oficialų pasaulinį konkursą Londone.

Atsiradę poriniai šokiai suformavo naujas vertybes, kurios tapo kertinis akmuo pramoginiuose šokiuose. Tos vertybės – tai vyro galantiškumas, rodomas moteriai, artimas, neslegiantis fizinis kontaktas, kuris išsaugo poros intymumą, neleidžia įsiveržti į svetimą erdvę. Tai stilius, išreiškiantis poros meistriškumą be puikavimosi, ir paprotys, atiduodantis iniciatyvą vyrui, o pagarbą moteriai. Šias vertybes iki dabar puoselėja karta, išauklėta pramoginių šokių. Su jaunąja karta atsiranda kitokių šokio vertybių. Dabar – tai būdas susipažinti su priešinga lytimi laisvesne maniera nei vyresniosios kartos prisipažinimai žodžiais ir būdas judėti kūnų taip paprastai, kad pramoginiais šokiais susižavi plačioji visuomenė.

Pramoginių šokių istorija Lietuvoje

Pramoginiai (anksčiau vadinti „baliniais“) šokiai Lietuvoje žinomi jau nuo XV-XVI a., kai Didžiojo kunigaikščio ir kitų didikų Vilniaus dvaruose pradėjo gastroliuoti svetimtaučių baleto trupės. Netrukus buvo pradėta kviestis šokių mokytojus, ruošti ir vietinės kilmės šokėjus.

XVII a. Lietuvos didikų dvaruose paplito polonezas, menuetas, gavotas.

XVIII a. pradėta šokti krakoviaką, galopą, mazurką, polką, valsą.

Po 1803 m. reformos Vilniaus universitete buvo skirti „4 maloniųjų menų“, tarp jų šokių, mokytojai. Tuometiniai universiteto studentai buvo mokomi balinių šokių.

XIX a. pab. – XX a. pradž. kai kurie šokiai iš dvarų ėmė plisti ir kaimuose – ypač polka ir valsas.

Po Pirmojo pasaulinio karo paplito tango, fokstrotas, anglų valsas, kiek vėliau čarlstonas.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo propaguojami anksčiau šokti baliniai šokiai: padespanas, padegrasas, krakoviekas, mazurka, vengerka, figūrinis valsas.

XX a. 6-7 dešimtmetyje paplito bugivugis, rokenrolas, tvistas, šeikas, lipsis, letkis, sirtakis, memfis, kikas, haly-haly, čia-polka ir kt. šokiai pagal to meto madingą muziką. 8-9 dešimtmetis – tai disko šokių era. 1985-1988 m. klesti breikas. 1989-1990-ieji „Lambados“, atkeliavusios iš Brazilijos, metai.

Pasaulyje Lietuvos gimnazijų fizinio lavinimo mokytojai mokė gimnazistus Bostono valso, fokstroto, lietuviškų šokių, tinkamų šokti vakarėliuose. Mergaičių gimnazijose nemažas dėmesys buvo skiriamas kūno plastikai. Provincijoje buvo ypač madingi vieši modernių (t. y. plastinės gimnastikos) šokių pasirodymai, šokiai su lankais, kaspinais ir kt. Visa tai buvo pramoginio šokio užuomazgos.

Kaimyninėse Pabaltijo respublikose pramoginis šokis įsigalėjo tuoj po karo. Neatsitiktinai 1958 m. sausio mėn. keletas Lietuvos pedagogų ir šokėjų buvo pasiųsti į pramoginių šokių kursus Rygoje. Programoje buvo dėstomas lėtas valsas, Vienos valsas, lėtas fokstrotas ir kvikstepas, tango, kvadratinė rumba. Grįžę iš Rygos pedagogai ir šokėjai ėmė uoliai propaguoti pramoginius šokius Lietuvoje. Tų pačių metų pavasarį Vilniaus ryšių klube buvo surengti pirmieji šokių kursai miesto visuomenei.

1958 m. rugsėjo mėnesį pradėjo veikti kursai Vilniaus universitete. Jų dalyviai sudarė pirmąjį Lietuvoje pramoginių šokių kolektyvą, kuris egzistavo iki 1965 metų.

Susidomėjimas pramoginiais šokiais vis augo. 1961 metų pradžioje Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parke buvo surengti kursai, kuriuos dėstė pedagogai iš Talino. Juose mokėsi būrys kauniečių, kurie vėliau, tapę gerais pedagogais ir šokėjais ir perėmę šokių pagrindų programą, ėmėsi patys rengti kursus ir jiems vadovauti Kauno Aukštųjų Šančių kultūros namuose, vėliau Kauno profsąjungų kultūros rūmuose.

Vilniuje įsikūrusi „Žinijos“ draugija organizavo švietėjiškus vakarus, kuriose demonstravo šokius. Po tokių vakarų-paskaitų apie etiką šokių salėje, šokant pramoginius šokius, buvo surengti Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Druskininkuose, Kėdainiuose, Plungėje, Ariogaloje, Kretingos rajono kolūkiuose ir kitur. Ne viename rajone po šių susitikimų ėmė burtis kolektyvai. 1962 metų vasarą į Kauno profsąjungų kultūros rūmų šokių sale susirinko pirmieji pramoginių šokių entuziastai. 1963 metų rudenį Vilniuje įkuriami keli pramoginių šokių kolektyvai, vienas kurių – Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose.

Respublikos kolektyvų vadovams, šokėjams pradedami rengti seminarai. Pirmame 1961 metų vasario mėnesį surengtame seminare Vilniuje, kuriame dalyvavo 28 žmonės iš 14 rajonų, buvo mokomas tango, Vienos valsas, lėtas fokstrotas, kvikstepas, kvadratinė rumba, lėtas valsas. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vilniuje surengtame antrame tokiame seminare dalyvauja 22 vadovai ir šokėjai iš Biržų, Kėdainių, Pakruojo, Plungės, Raseinių, Šilutės, Ukmergės, Klaipėdos, Šiaulių, Vievio (Grigiškių), Kauno (Ežerėlio) ir Vilniaus rajonų bei Vilniaus miesto. Trečiasis respublikinis seminaras surengtas Vilniuje 1962 metų gruodžio mėnesį. 1963 metų pabaigoje surengti net septyni seminarai. Šiuose seminaruose šalia lėto valso, tango, kvikstepo, Vienos valso, kvadratinės rumbos buvo mokoma ir tuo metu madingų šokių: lipsi ir šarlstono. Taip pat aiškinami lėto fokstroto pagrindai.

Seminarai tapo pagrindine pramoginių šokių vadovų mokykla. Į juos veržėsi vis daugiau entuziastų. 1964 metų vasario mėnesį surengtame seminare dalyvavo net 81 pramoginio šokio puoselėtojas. Jie pirmą kartą buvo suskirstyti į dvi – aukštesniąją ir žemesniają, t. y. sunkesnės ir lengvesnės programos – grupes. Šio seminaro metu surengiamas mokomasis konkursas. Eilės tvarka reikėjo pašokti kvikstepą, lėtą valsą, tango ir Vienos valsą. Šoko 16 porų, teisėjavo trys teisėjų grupės. Tai buvo pirmojo teisėjų seminaro užuomazga.

1965 m. gegužės 9 d. įvyko pirmasis šalyje taip plačiai išgarsėjęs tarptautinis konkursas „Kauno taurė“ (vėliau – „Gintarinė pora“). Jo metu suregtas seminaras, kuriame dėstė pirmasis pedagogas užsienietis. 1966 metais pradėta mokyti samba, čia-čia-čia, rumba, pasadoblis, o 1967 metais pirmą kartą – džaivas. Tokie trumpalaikiai seminarai stambių tarptautinių konkursų metu tapo labai populiarūs nuo 1980 metų. Juose dėstė pedagogai iš užsienio. Pastaraisiais metais labai išaugo Maskvos pedagogų ir šokėjų lygis, todėl nuo 1982 metų respublikos seminaruose ėmė dėstyti maskviečiai, o 1988 metais – TSRS profesionalų konkurso čempionai iš Rygos.

Didžiausias stimulas kelti meistriškumą – dalyvavimas konkursuose. Tai ir mokykla, ir patirties skleidimas. Todėl nuo 1964 metų kasmet pradėti rengti respublikiniai konkursai-pirmenybės, kurie nustatė nugalėtojus kiekvienoje klasėje ir tų metų Respublikos čempioną (Aukščiausioje klasėje). Konkursų populiarumas augo ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir periferijoje: Telšiuose, Šiauliuose, Palangoje, Klaipėdoje, Birštone ir Druskininkuose. 1966 metais Lietuvos komanda išvyko į VDR dalyvauti tarptautiniame  komandiniame konkurse, iš kurio grįžo su pergalinga taškų persvara. Sėkmingi lietuvių poroms buvo 1967 ir 1968 metais vykę „Pabaltijo taurės“ konkursai, organizuojami latvių. Nuo 1986 iki 1989 metų po dviejų dešimtmečių pertraukos atgaivintuose „Pabaltijo taurės“ konkursuose lietuviai buvo nenugalimi.

1976 m. Vilniaus sporto rūmuose surengiamas pirmasis „Vilniaus“ konkursas. 1982 m. Lietuvoje tarp TSRS ir Austrijos organizuojamas pirmasis tarptautinis komandinis konkursas, kurį laimėjo TSRS komanda, kurios sudėtyje tuo metu buvo dvi poros iš Kauno. 1987 m. Vilniuje surengtas komandinis besibroliuojančių miestų konkursas „Baltijos taurė“ (pirmasis tokio pobūdžio konkursas šalyje), kuriame I-ąją vietą iškovojo Kauno komanda. 1990 m. vasario mėn. Los Andžele per komandines varžybas JAV – Lietuva (jas laimėjo komanda iš Kauno) pirmą kartą užsienyje buvo iškelta Lietuvos vėliava, grojamas Lietuvos himnas.

Propaguoti pramoginius šokius, ugdyti šį žanrą, siekti masiškumo, atlikėjų meistriškumo padėjo respublikinės dainų šventės, kai į programą buvo įtraukti pramoginių šokių kolektyvų pasirodymai. 1970 m. šventėje 36 jaunimo kolektyvai sušoko „parketo šokius“ – lėtą valsą, sambą ir čia-čia-čia. 1975 m. šventėje dalyvavo 40 jaunimo kolektyvų demonstravo klasikinių bei Lotynų Amerikos šokių kompozicijas. 1980 m. šventėje šoko 40 jaunimo pramoginių šokių kolektyvų ir 36 vaikų kolektyvai. 1987 m. respublikinėje moksleivių šventėje šoko jaunesniųjų ir vyresniųjų klasių moksleiviai. Iš viso dalyvavo 60 kolektyvų. Dainų šventės, įvairūs renginiai išjudino jaunimą. Vis daugiau atsirado norinčių šokti. Taip vidurinėse mokyklose pradėtos vesti fakultatyvinės šokio pamokos.

Daugelio metų darbo su vaikais ir paaugliais patirtis Lietuvoje suformavo pramoginio šokio mokymo metodiką. Visi kolektyvai pradėjo dirbti studijiniu būdu. Susikūrė dviejų tipų šokių mokyklos: masinio šokimo mokykla, į kurią priimami visi norintys išmokti šokti. Šioje mokykloje vaikai susipažįsta su pramoginio šokio pagrindais, įgyja gražaus elgesio įgūdžius, sutvirtėja fiziškai; ir sudėtingesnio šokio mokykla, kurioje po masinio šokio mokyklos visi norintys gali rengtis konkursams ir juose dalyvauti.

Gausėjantiems kolektyvams, su tikslu jų veiklą organizuoti kryptingai, buvo parengti ir išleisti kolektyvo veiklos, konkursų rengimo nuostatai. Kai žanras pasidarė itin populiarus, 1970 m. buvo įsteigta respublikinė pramoginių šokių taryba. 1988 m. įkurta TSRS pramoginių šokių asociacija, kuri 1989 m. buvo priimta į tarptautinę šokių mėgėjų ICAD (International Council of Amateur Dancers) organizaciją.

1989 m. vasario 18 d. Kaune įvyko steigiamasis Lietuvos pramoginių šokių federacijų susirinkimas. Nuo tos dienos nutarta pramoginius šokius vadinti sportiniais.

Reklama